Nežianau...

... kas man darosi?... norisi tik verkti ir verkti... Nežinau kas – tėvai, draugai, kaimynai... Pradėjau žiūrėti visokias romantines dramas. Kai žiūriu jas verkiu, bet iš laimės... Džiaugiuosi kaip kitiems būną gera... Norėčiau, kad ir man taip būtu... Bet aš žinau, kad taip nebus...Geri žmonės pastebi kokia gal būt gera aš esu, o kiti nors net nepažinodami smerkia mane... Žinau tai vadinama gyvenimu... Man skaudu... Kodėl man negali būti taip kaip aš norėčiau. Sakoma džiaukis tuo ką turi... Džiaugiuosi, bet ne visada man užtenka tik to džiaugsmo... Galit pagalvoti, kad aš savanaude, bet aš ne tokia... Apsimetu laiminga, bet taip nėra. Net dabar... Net dabar norisi verkti... tik nežinau dėl ko... Jaučiuosi tokai vieniša... Vieniša lyg pirštas... Be žmonių... Tik Čitutė mano mieloji Čitutė.. Gal skamba ir kvailai, bet ji viska supranta, išgyvena kartu su manim... Tik ji man padeda... Padeda kaip man sunku, kaip trūksta kas tave apkabina ir nėra nieko aplink...Ir kaip kiti žmonės gali atiduoti šuniukus i visokias prieglaudas, o pakui jei niekas jų nepasiima jie užmiega... Užmiega ilgam... Verkdami iš skausmo, nes jie vieni... Nors kai kam tai vienintelė paguoda... Ir tikrai žianu aš ne vienintelė tokia... Ačiū jums ;'***